Galbūt jau girdėjote tą gąsdinantį terminą “infliacija”, bet tikriausiai dažnai savęs klausiate – ar iš tiesų suprantu kas tai yra? Trumpai tariant, infliacija yra ekonominis reiškinys kai prekių ir paslaugų kainos laikui bėgant didėja. Tai reiškia, kad ta pati pinigų suma nuperka mažiau nei anksčiau lyginant tuos pačius metų periodus.

Pavyzdžiui, jei sriubos lekštė 2021 m. kainavo 2 eurus, o 2022 m. – 2.50€, tai toks kainos augimas yra įvardijamas infliacija. Metinė infliacija tokiu atveju sudarytų 25 proc. ir ji nustatoma remiantis statistiniais skaičiavimais atsižvelgiant į didžiąją dalį prekių bei paslaugų.

Yra keli fundamentalūs veiksniai, kurie iššaukia infliaciją 

Dažniausias veiksnys yra pinigų pasiūlos padidėjimas. Kai žmonės turi daugiau pinigų, jie natūraliai pradeda didinti prekių ir paslaugų kainas, nes gali sau leisti mokėti daugiau. Kitas veiksnys, galintis prisidėti prie infliacijos, yra ekonomikos augimas.  

infliacijaAugant ir plečiantis ekonomikai, įmonės pradeda uždirbti daugiau pelno. Tada jos padidina kainas, kad neatsiliktų nuo padidėjusios paklausos. Be to, karai (kaip šiuo atveju vykstantis Ukrainoje) ar pandemijos (kaip COVID-19) ar kiti svarbūs pasauliniai įvykiai taip pat gali sukelti infliaciją, nes ekonominėje grandinėje dalyvaujančios šalys gali būti paveikiamos tiesiogiai ir tokiu būdu atsiranda tiekimo grandinių sutrikimai ar prekių bei paslaugų pasiūlos trūkumas. 

Kokią įtaką ekonomikos raidai daro infliacija? 

Ekonomikai daroma infliacijos įtaka gali būti vertinama tiek iš neigiamos, tiek ir iš teigiamos pusės. Esmė ta, kad papildomų pinigų atsiradimas skatina žmones leisti juos, o ne taupyti. Taip yra dėl to, kad žmonės įsitikinę, jog laikui bėgant jų pinigų vertė sumažės, jei jie jų neišleis, o laikys tiesiog kojinėje. Šios padidėjusios gyventojų išlaidos gali padėti paskatinti ekonomikos augimą.  

Infliacija taip pat gali padėti sumažinti nedarbą, nes didindamos kainas įmonės dažnai sukuria daugiau darbo vietų, kad patenkintų šią padidėjusią paklausą. 

Neigiama pusė yra tai, kad dėl infliacijos gali padidėti paskolų palūkanų normos, nes skolintojai norės gauti kompensaciją už tai, kad laikui bėgant jų pinigų vertė mažėja. Tą puikiai įrodė Europos centrinio banko šiemete ne kartą pakeltos tarpbankinės palūkanų normos (EURIBOR). Dėl to skolininkai gali sunkiai grąžinti paskolas ir galiausiai visiškai nevykdyti įsipareigojimų.  

Be to, infliacija gali daryti spaudimą darbo užmokesčiui mažinti, nes įmonės nesiryš kelti atlyginimų kai kainos jau kyla. Galiausiai, infliacija gali sukelti masinį prekių pirkimą dideliais kiekiais, nes žmonės bando įsigyti prekių, kol kainos dar nepakyla. Tokiu būdu gali susidaryti būtiniausių prekių trūkumas. 

Kuo infliacija skiriasi nuo hiperinfliacijos? 

Hiperinfliacija – tai infliacijos rūšis, kuri atsiranda, kai prekių ir paslaugų kainos kyla itin dideliu tempu. Taip gali nutikti, kai šalis turi daug skolų ir (arba) išgyvena svarbų įvykį, pavyzdžiui, karą, dėl kurio išspausdinama daug pinigų.  

Venesuela yra geras hiperinfliacijos pavyzdys. Šalis jau keletą metų išgyvena ekonominę ir politinę krizę, o jos valiuta (bolivaras) prarado didžiąją dalį savo vertės. Hiperinfliacija pasireiškė tuo, kad 2019 m. sausio mėn. vienas JAV doleris buvo vertas maždaug 8 000 bolivarų. Iki 2019 m. lapkričio mėn. tas pats doleris buvo vertas maždaug 2,9 milijono bolivarų. Šiai dienai (2022 m.) už vieną JAV dolerį galima įsigyti daugiau nei 10 mln. bolivarų. Į šią skaudžią hiperinfliaciją Venesuele pateko Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir jos pertnerėms įvedus ekonomines sankcijas. 

Aukšta infliacija Venesueloje sukėlė daug sunkumų šalies piliečiams. Daugelio žmonių atlyginimai smarkiai sumažėjo, o daugelis būtiniausių prekių ir paslaugų dabar yra labai brangios. Be to, hiperinfliacija gali sukelti socialinius neramumus, nes žmonės pyksta dėl to, kad jų pinigai praranda tiek daug vertės. 

Kokių bendrų priemonių imasi vyriausybės ir bankai siekdami sumažinti infliaciją? 

 Viena įprastų priemonių yra paskolų palūkanų normų didinimas. Tai skatina žmones taupyti pinigus, o ne juos išleisti, o tai gali padėti sulėtinti infliacijos tempą. Paprasčiausiai, žmonės taupo tam, kad pinigus leistų pirmo būtinumo išlaidoms, o šiuo atveju – paskolų įmokų padengimui. 

Kita priemonė, kurios gali būti imamasi, yra spausdinti mažiau pinigų, todėl kiekvienos kupiūros vertė padidės. Vyriausybės taip pat gali taikyti tam tikrų prekių ir paslaugų kainų kontrolę, siekdamos, kad kainos neaugtų per greitai. Galiausiai, siekiant sumažinti jų paklausą, jos gali apmokestinti prekes, kurios laikomos prabanga. 

Infliacijos mažėjimo pradžią ekonomistai įvardiją momentą, kai reikšminga gyventojų dalis akivaizdžiai pradeda taupyti pinigus. Tokiu atveju, pinigų vertė ima įgauti didesnę perkamąją galią, nes jų paprasčiausiai rinkoje cirkuliuoja vis mažiau.